TONZILITAS

Tonzilitu žmonės serga ištisus metus, tačiau šaltuoju metų laiku sergančiųjų gerokai padaugėja, nes atsiranda palankios sąlygos daugintis ir plisti šios ligos sukėlėjams – virusams ir bakterijoms. Kadangi tonzilitą gali sukelti daugelio rūšių virusai ir bakterijos, žmogaus organizmas negali įgyti imuniteto kiekvienam šių sukėlėjų. Todėl šia liga galima susirgti net kelis kartus per metus. Tonzilės veikia tarsi savotiški filtrai, sulaikantys ir pašalinantys mikroorganizmus, patekusius pro nosį ir burną. Taip organizmas apsaugomas nuo infekcijos. Kartais mikroorganizmai įveikia tonzilių filtrą, sukelia jų uždegimą – tonzilitą. Tonzilitas gali būti ūminis arba lėtinis, taip pat svarbu žinoti, kas yra ligos sukėlėjas – virusai ar bakterijos, apie šiuos ypatumus bus aptarta šiame straipsnyje.

Ūminis tonzilitas – imuninės sistemos atsakas į infekcijos sukėlėją, pasireiškiantis ūminiu ryklės migdolu (tonziliu) uždegimu.

Etiologija ir patogenezė

Ūminiu tonzilitu dažniausiai serga jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikai. Šia liga bent vieną kartą serga trečdalis 5-9 metų vaikų. Tarp suaugusiųjų ūminis tonzilitas retesnis – serga apie 9 procentai populiacijos.

Ūminį tonzilitą gali sukelti virusai ir bakterijos. Virusinio tonzilito sukėlėjai dažniausi – Epšteino ir Baro, gripo ir Herpes simplex virusai. Apie 30 proc. atvejų sukelia aerobinės ir anaerobinės bakterijos. Tarp bakterinių sukėlėjų vyrauja streptokokai. Trečdalį streptokokų sudaro A grupės beta hemolizinis streptokokas. Ūminis tonzilitas yra užkrečiamas, plinta oro – lašeliniu būdu, kontakto, alimentiniu būdu šeimoje, kolektyvuose.

Infekcija paprastai būna egzogeninė, tačiau galima ir autoinfekcija iš pačių migdolų, prienosinių ančių, kariozinių dantų. Patekę ant gleivinės sukėlėjai prikimba prie epitelio ląstelių ir sukelia uždegimo mediatorių išsiskyrimą bei audinių paraudimą, paburkimą, nekrozę, t.y uždegiminį eksudatą – pūlius. Sukėlėjai plinta limfagyslėmis, todėl įtraukiama ir sritiniai limfmazgiai (dažniausiai pažandiniai). Supūliavę migdolų folikulai pratrūksta 2-3 ligos dieną. Dėl to pagerėja bendra savijauta. Ūminis tonzilitas paprastai tęsiasi 5-7 dienas.

Skiriamos keturios tonzilito klinikinės – morfologinės formos: katarinė, folikulinė, lakūninė, nekrozinė. Tonzilito forma priklauso nuo ligos stadijos ir sukėlėjo. Pvz., gripo, adenoviruso sukeltam tonzilitui būdinga katarinė forma (gerklės skausmą lydi nedidelis karščiavimas, silpnumas ir mieguistumas, nedidelis limfmazgių uždegimas), streptokokiniam tonzilitui – folikulinė – lakūninė.

Klinikiniai požymiai. Nepriklausomai nuo kilmės tonzilitui būdinga tokia pati pradžia: ūminis ryklės skausmas, skausmingas rijimas, febrilus karščiavimas. Pradžioje matome paraudimą, paburkimą. Vėliau gali išryškėti migdolų apnašas, padidėję sritiniai limfmazgiai, kraujosruvos gomuryje, kūno bėrimas. Vaikams gali pasireikšti galvos skausmai, pykinimas, vėmimas.

Ūminis tonzilitas diagnozuojamas pagal šiuos kriterijus:

  • Karščiavimas daugiau nei 38,5 .
  • Pūlingas apnašas ant migdolų.
  • Skausmingas sritinių limfmazgių padidėjimas.
  • Tyrimais (greitasis streptokoko testas, pasėlis) įrodytas patogeninis sukėlėjas.

Jei esant ūminiam ryklės skausmui be kosulio nustatoma 2 ir daugiau tonzilito kriterijų, diagnozuojamas ūminis tonzilitas. Penicilinas – pirmaeilis vaistais ūminiam tonzilitui gydyti. Alternatyva – Amoksicilinas.

Folikulinis tonzilitas

 

Šiai ligos formai būdingas uždegiminis procesas ant folikulų ir limfadenitas, išprovokuoja bakterinė infekcija, dauguma ligos atvejų pasireiškia žmonėms, turintiems silpną imunitetą.

Folikulų struktūros ligos metu pradeda didėti ir keičiasi jų spalva. Dėl pūlių užpildymo folikulo ertmėje tokios „pūslelės“ yra baltos.

Liga vystosi ūmiai, ją lydi karščiavimas, galvos skausmai, stiprus gerklės skausmas. Be to, galite stebėti, kaip ant gerklės ir tonzilių atsiranda baltų apnašų, taip pat paraudimas.

 

 

Infekcinė mononukleozė

 

 

 

 

 

 

 

Nepaisant ligos simptomų sunkumo, ją galima neteisingai diagnozuoti ir supainioti su kūne besivystančia mononukleoze, turinčia panašių apraiškų, kas yra labai svarbu, nes skiriasi šių ligų gydymas. Infekcinę mononukleozę galima įtarti, kai yra tonzilitas, bendras negalavimas, laikosi aukšta temperatūra, pradeda skaudėti gerklę, jaučiami galvos skausmai, pastebima limfadenopatija, veido paburkimas, nosies užgulimas, būdinga hepatosplenomegalija, leukocitozė ir netipinė limfocitozė. Svarbu, jog katariniai akių, nosies ir nosiaryklės simptomai nėra ryškūs. Bendras kraujo tyrimas parodo padidėjusį leukocitų skaičių, iš jų limfocitai sudaro daugiau nei 50 proc. Kraujyje nustatomi netipiški vienbranduoliai limfocitai (limfomonocitai) (10 proc. ar daugiau), monocitų, vienų iš baltųjų kraujo kūnelių, kiekis išauga nuo 30 iki 50–70 proc Dažniausiai serga paaugliai ir jauni žmonės. Specifiškesnis infekcinės mononukleozės nustatymo būdas yra heterofilinių antikūnų radimas kraujyje. Apie 3–4 ligos savaitę heterofiliniai antikūnai nustatomi 80–90 proc. ligonių. Jei sukėlėjas yra virusas, antibiotikais gydyti negalime. Specifinio infekcinės mononukleozės gydymo nėra. Karščiuojant reikia gulėti lovoje ir vartoti daug skysčių. Rekomenduojama gerti karštus gėrimus, kurie mažina gerklės skausmą. 

Lėtinis tonzilitas – nuolatiniai uždegimo sukelti gomurio migdolų pokyčiai.

Sergant lėtiniu tonzilitu gomurio migdolų kriptose išlieka patogeninių bakterijų. Peršalus, pakitus organizmo reaktyvumui, esant sausom gleivinėms, bakterijos suauktyvėja, prasidėda lėtinio tonzilito paūmėjimas – ūminis tonzilitas.

Lėtinis tonzilitas pasireiškia nuolatiniu ar pasikartojančiu ryklės skausmu, ūminiais tonzilitais, sritinių limfmazgių padidėjimu. Dėl detrito kamštelių blogas burnos kvapas – halitozė. Būdingiausi vaikų lėtinio tonzilito požymiai – besikartojantys tonzilitai, migdolų hipertrofija, o suaugusiųjų detrito kamšteliai ir padidėję sritiniai limfmazgiai.

Diagnostika

  • Nusiskundimai – besikartojantys ūminiai tonzilitai, ryklės peršėjimas, halitozė, intoksikacija.
  • Sustorėję, paraudę žiočių lankai, hipertrofiški, randėti, stambūs migdolai, matomi detrito kamšteliai.
  • Padidėję sritiniai limfmazgiai
  • Paneigus kitas galimas simptomų priežastis (GERL, nosies ar prienosinių ančių, dantų ir apydančio, kraujo onkologinės ligos).

Biopsija ir histologinis tyrimas nenaudojamas lėtinio tonzilito diagnostikai.

 

 

 

 

 

 

 

Rodykle pažymėti detrito kamšteliai

Apibendrinant galima teigti, jog tonzilitas yra dažna ligą, kurią svarbu kuo greičiau diagnozuoti ir tinkamai gydyti. Labai svarbu žinoti, kas yra ligos sukėlėjas ir tinkamai gydytis. Todėl neabejotina, jog reikia kreiptis į gydytojus ir taip bus galima pasiekti efektyvių rezultatų.  

Literatūra

  1. https://www.emedicina.lt/lt/gydytojui/lietuvos_naujienos/otorinolaringologijos_aktualiju_naujas_numeris_infekcines_mononukleozes_diferencine_diagnoze_otorinolaringologo_praktikoje.html
  2. https://www-clinicalkey-com.ezproxy.dbazes.lsmuni.lt/#!/content/book/3-s2.0-B978032353266200401X?scrollTo=%23hl0000375
  3. http://www.ulac.lt/ligos/I/infekcine-mononukleoze
  4. https://fingernal.ru/lt/manicure/na-glotke-belye-puzyrki-kogda-nuzhno-obrashchatsya-k-vrachu-prichiny/
  5. https://www.researchgate.net/figure/The-throat-in-tonsillar-detritus-accumulation-Arrows-detritus-filled-crypts_fig2_315349776
  6. https://www.sveikaszmogus.lt/LIGOS-6311-Tonzilitas_%E2%80%93_saltojo_sezono_palydovas
  7. Rūta Pribuišienė, Virgilijus Ulozas, Tomas Balsevičius, Alina Kuzminienė, Ingrida Ulozienė, Saulius Vaitkus. (2019). Klinikinė otorinolaringologija.

 

 

Parengė: visuomenės sveikatos specialistė vykdanti sveikatos priežiūrą mokykloje Genovaitė Dzindzelėtaitė

Close Menu
Pakeisti teksto dydį
Pakeisti spalvų kontrastą