Š. m. lapkričio 3 d., Šilalės visuomenės sveikatos biuras kartu su Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazija organizavo paskaitą 9-10 klasių mokinių tėvams tema „Tėvų įtraukimas į vaiko ugdymo procesą. Išorinė motyvacija”. Paskaitą vedė medicinos psichologė Dovilė Navikienė.
Tėvų įsitraukimas ir vaidmuo vaikų mokymosi kelyje auga ir keičiasi. Tėvai yra svarbi švietimo sistemos dalis, ir tėvų įsitraukimas nusipelno ne menkesnio visuomenės dėmesio nei mokytojai, vaikai ar ugdymo turinio pokyčiai.
Mokymosi procesus skatina bendravimas su tėvais, mokytojais ir bendraamžiais. Kiekviena šeima turi unikalų gyvenimo vertybių rinkinį, kuris daro didelę įtaką jų požiūriui į vaikų auklėjimą. Kai kurie pasisako už mažesnį tėvų įsitraukimą ir didesnį vaiko savarankiškumą, vertina galimybę patirti didesnę riziką ir nesėkmes. Kitiems patinka būti kartu su vaiku kiekviename naujame žingsnyje; tokie tėvai nori būti gerai informuoti apie vaiko raidą. Yra tėvų “sraigtasparnių”, kurie iš visų jėgų stengiasi apsaugoti savo vaikus nuo iššūkių, galinčių pasitaikyti jų gyvenime, ir tėvų “sodininkų”, kurie visomis priemonėmis palaiko savo vaikus, bet kartu skatina vaikus būti savarankiškus. “Virtualūs” tėvai mano, kad mokykla privalo pasirūpinti jų vaikų gerove.
Kai kalbama apie vaikų mokymąsi, visų tipų tėvai vienodai trokšta, kad jų vaikams gerai sektųsi. Vyrauja klaidinga nuomonė, kad vaikus reikia “mokyti”, ypač ugdyti jų raštingumo ir skaičiavimo įgūdžius.. Yra daugybė įrodymų, kad maži vaikai geriausiai mokosi ir tobulėja žaisdami. Todėl nebūtina tiesiogiai “mokyti” savo vaikų. Geriau kartu pažaisti, siekti kuo įvairesnių patirčių ir savo elgesiu nuosekliai rodyti pavyzdį. Žaisdami vaikai gali ugdyti pasitikėjimą savimi, savigarbą, bendravimą ir pagrindines nuostatas, kurios ateityje padės jiems siekti savo tikslų.
Kai tenka ilgiau pabūti kartu namuose, ypač karantino metu išryškėjo, vaikų įpročiai ir įgūdžiai tampa aiškiai matomi. Iš arti matydami bendrą vaizdą, galime lengviau suvokti, kurie vaiko įgūdžiai ar įpročiai labiausiai padeda ar trukdo sparčiau lavėti. Kartais trukdo elementarus sveiko dienos režimo nesilaikymas – miego, mitybos ir fizinio aktyvumo trūkumas. Kartais sprendimai nėra tokie akivaizdūs.
Įsitraukiant į vaiko mokymosi kelionę, daugiausia dėmesio verta sutelkti ne į pasiekimus, o į ilgalaikių mokymosi pagrindų – augimo mąstysenos, kūrybiško mąstymo, atkaklumo, atsparumo, bendradarbiavimo, rizikos prisiėmimo – formavimą. Yra svarbiau, kad vaikas įgytų įprotį mankštintis ir dėti pastangas, siekiant tikslo, negu laimėti kiekvienas varžybas. Augimo mąstysena yra svarbiau už tobulo popierinio lėktuvėlio išlankstymą ar aukštą įvertinimą.
Ugdyti įpročius ir įgūdžius yra sunkiau nei padaryti užduotis už vaiką ar su vaiku. Bet verta link to eiti, linkint savo vaikams gero. Siekiant padėti vaikams kurti vertingus mokymosi įgūdžius, yra paprastų, bet veiksmingų dalykų, kuriuos galime daryti kasdien. Pandemija atėmė vieną iš svarbiausių dalykų, susijusių su ugdymo įstaigų lankymu, t. y. socializaciją ir bendravimą su bendraamžiais. Mes, tėvai, negalime visiškai pakeisti draugų, tačiau galime padėti vaikams pajusti, kad visada esame pasirengę atvirai pasikalbėti apie viską ir net pažaisti jų žaidimus.
Yra daugybė būdų įtraukti tėvus į ugdymą. Tačiau įdomu, koks įtraukimas yra vertingas ir ar jis atspindi pokyčius greitai besikeičiančioje aplinkoje? Gana dažnai tėvai susiduria su situacija, kai vaikai parsineša užduotis, kurioms atlikti reikia tėvų pagalbos. Ar toks tėvų įsitraukimas tikrai yra vertingas? Kitas tipiškas atvejis – grįžtamojo ryšio tėvams suteikimas tik tada, kai jų vaikų rezultatai yra prasti arba jie netinkamai elgiasi.
Namų darbų užduočių atlikimas kartu su vaikais gali turėti naudos – suartinti tėvus ir vaikus, tačiau palikime šį tikslą šeimai. Vaikai išmoksta prisiimti visą atsakomybę už savo darbą ir ugdo pasitikėjimą savimi, kai darbus atlieka savarankiškai. Tai svarbiau už patį atliktos užduoties rezultatą. Be abejo, vaikai turėtų suprasti, kaip ir kada reikia prašyti jų pagalbos, o tėvai visada gali padėti, kai jų prašoma.
Mokymasis vyksta bendraujant su mokytojais, tėvais ir bendraamžiais. Tėvai nori žinoti, kas vyksta mokykloje. Šis noras žinoti neturėtų būti laikomas noru kontroliuoti. Žinojimas, ko mokosi jų vaikas, įkvepia šeimos pokalbius apie tėvų patirtį šia tema. Bendra patirtis ir neformalūs pokalbiai padeda vaikams geriau suprasti temą ir, dar svarbiau, atsakyti į klausimą “kodėl aš turiu to mokytis?”.
Veiksmingas tėvų įsitraukimas į ugdymo organizacijos gyvenimą padės kurti stiprią mokyklos bendruomenę, kurią sudaro mokytojai, mokiniai ir tėvai. Savo ruožtu tai padės užmegzti ir puoselėti pozityvius santykius tarp visų dalyvių ir sukurs nei vieną galimybę gauti naujausių žinių, kurių neįmanoma rasti vadovėliuose.
Tėvų įsitraukimas, rengiant ankstyvojo ugdymo programas ir mokymo planus, yra puiki ir vis dar nepakankamai įvertinta galimybė sparčiau kurti modernesnę švietimo ateitį.
Kokie tėvai esate jūs?
Visuomenės sveikatos specialistė,
Vykdanti visuomenės sveikatos stiprinimą
Vilma Navardauskienė
