2023 m. balandžio 5 d., Šilalės kultūros centro darbuotojai dalyvavo mokymuose „Profesinis perdegimas. Priežastys ir prevencija“. Mokymus vedė psichologė Daiva Grikšienė.
Šiuolaikinėje visuomenėje intensyvėjant darbo ir gyvenimo ritmui, reikalavimai darbuotojams didėja, jie turi žengti kartu su technologijų naujovėmis, atlaikyti konkurencinę kovą, prisitaikyti prie darbo tempo, pokyčių. Tad nenuostabu, kad dirbantys žmonės ima jausti įtampą, nuovargį, senka jų fiziniai ir emociniai resursai, ilgainiui iškyla profesinio perdegimo grėsmė.
Profesinis perdegimas, kai kur literatūroje vadinamas pervargimu – jau sutariama, kad tai fizinis, emocinis ir psichinis išsekimas, kuriam būdingas nuovargis, nusivylimas ar apatija, sukelti ilgalaikio streso ar per didelio aktyvumo.
Šis sindromas dažniausiai kamuoja asmenis, kurių profesijos susijusios su pagalba kitiems (30–50 proc.): medikus, kunigus, psichologus, pedagogus, socialinius darbuotojus, karius, policininkus, tačiau paplitęs ir tarp kitų profesijų atstovų.
Priežastiniai profesinio perdegimo ryšiai visada buvo diskusijų objektas: vienos krypties atstovai tai sieja su darbo veiksniais, tam tikra profesija, o kiti – su asmenybės bruožais ar demografinėmis charakteristikomis. Profesinio perdegimo sindromą dažniau patiria idealistai, vienišiai, kurie itin atsidavę darbui, siekiantys teigiamo įvertinimo ir pripažinimo. Pastebima, kad moterys dažniau nei vyrai patiria su darbu susijusį perdegimą; taip pat nustatytas perdegimo dažnėjimas didėjant amžiui.
Svarbu tai, kad šį sindromą sukelia stresas, patiriamas darbe, o ne kitose gyvenimo srityse: asmuo ilgą laiką nesėkmingai stengiasi įveikti darbinius stresorius ir išsenka, po įprasto poilsio laiko nebeatsigauna, jaučiasi pavargęs, nebeįgauna jėgų, todėl darbe tampa sunku atlikti užduotis, spręsti problemas. Taigi profesinio perdegimo sindromas suprantamas kaip kraštutinis profesinės nesėkmės išgyvenimas su:
• fiziniu ir emociniu nuovargiu, išsekimu (fizinių ir emocinių išteklių išeikvojimas, nuovargis, nuobodulys, negebėjimas vykdyti iškeltų reikalavimų, raumenų, skrandžio, galvos skausmai, miego sutrikimai);
• depersonalizacija – asmuo jaučiasi šaltas, atsitraukęs ir nutolęs nuo kitų, negalintis įsitraukti į emocinio ryšio reikalaujančius santykius (neigiamas, abejingas, ciniškas požiūris į darbą, pareigas, bendradarbius, klientus, dingęs noras bendrauti su aplinkiniais);
• dideliu nepasitenkinimu savo darbo rezultatais, sumažėjusiais asmeniniais laimėjimais (bejėgiškumas, mintys apie kompetencijos stoką, darbo pasiekimų ir efektyvumo trūkumas).
Profesinio perdegimo sindromo pasekmės pačios įvairiausios: nuo problemų šeimoje, piktnaudžiavimo alkoholiu bei kitomis psichoaktyviomis medžiagomis, neatvykimų į darbą, darbo vietos keitimų iki psichikos ligų (dažniausiai – depresijos) ar net savižudybės. Prasmingas profesinis ir darbinis kelias tarsi pranyksta migloje, kai dingsta motyvacija dirbti, kyla kartėlis, nepakantumas, aplaidumas, netenkama vilties.
Kodėl svarbu ir kaip padėti ?
Žmonių, kurie dirba su žmonėmis, pagrindinis darbo įrankis – jie patys (svarbu, kaip atrodom, kaip elgiamės, ką sako mūsų kūno kalba). Kad galėtume panaudoti turimas profesines kompetencijas, reikia 3 dalykų: 1) motyvacijos panaudoti tas kompetencijas, 2) geros biologinės bei 3) geros psichologinės būklės. Darbas su žmonėmis teikia labai daug privalumų, tačiau taip pat toks darbas susijęs su dideliais darbo bei emociniais krūviais, didele klaidų ir negatyvių pasekmių rizika. Problema kyla, kai dirbant su kitais manoma, jog yra gėda rūpintis savo paties fizine ir psichologine būsena, gėda pripažinti, kad sergi, kad skauda, kad nemiegi, kad reikia pagalbos (juk perdegimas atsiranda, kai nebeveikia tai, kas iki tol veikė).
Pagalba profesinio perdegimo atveju gali būti teikiama tiek organizaciniu, tiek ir asmeniniu lygiu. Organizacijoje galime sukurti aplinką, kuri būtų kuo daugiau fiziškai ir psichologiškai saugi, tačiau skatinanti aktyvumą (balansas). Svarbu pašalinti stresorius, kuriuos galima panaikinti arba švelninti jų poveikį. Tai – triukšmas, šaltis, karštis, drėgmė, tarša, erdvės trūkumas, chaotiška darbo aplinka, darbo priemonių trūkumas, destruktyvūs, konfliktiški darbo santykiai. Svarbu skatinti kiekvieno darbuotojo įsitraukimą ir dalyvavimą priimant ir vykdant sprendimus, siekti, kad būtų atvirai komunikuojama visomis kryptimis (vadovai su pavaldiniais, pavaldiniai su vadovais, tarpusavyje), diegti nuolatinio mokymosi, pagarbaus elgesio kultūrą. Prasminga darbuotojus mokyti savęs pažinimo būdų – kaip funkcionuoja žmogus: mintys, emocijos, elgesys, kūnas, įsitikinimai, taisyklės. Juk jei nesuprantame, neįsisąmoniname savo minčių, įsitikinimų, taisyklių, imame kaltinti, bausti, engti kitus, iš to kyla kentėjimas.
Yra du galimi „perdegimo“ sindromo prevencijos keliai: pirmas, modifikuoti darbo aplinką taip, kad būtų minimalizuotas su ja susijusių stresorių veikimas; antras, ugdyti darbuotojų kompetencijas, padedančias „neperdegti“. Taikytinos prevencinės priemonės, taip pat kaip ir pasekmės, bus aptartos trimis lygmenimis: asmeniniu, profesiniu ir organizaciniu.
Atminkime, kad tinkamai nepasirūpindami savimi, neišmokstame pasirūpinti ir kitais. Taip pat svarbu tai, kad profesinio perdegimo sindromo simptomai kiekvienam asmeniui reiškiasi individualiai, todėl reikėtų atsirinkti sau veiksmingiausias poveikio priemones ir jas praktikuoti individualiai. Tai, kas tinka vienam, nebūtinai tiks kitam. Tik išbandę daugiau pagalbos sau bei kasdienybės korekcijos būdų, juos praktikuodami, turėsime galimybę pasirinkti tai, kas mums padeda geriausiai.
Visuomenės sveikatos specialistė,
vykdanti visuomenės sveikatos stiprinimą
Vilma Navardauskienė
